Apie kaimą

Mūsų kaimas vadinasi Kardokai. Jis yra dabartinėje Kazlų Rūdos savivaldybėje. Pasakojama, kad prie Višakio upės, prie Raulienės (Sarapinavičienės) tilto, buvo degama geležies rūda. Išdegtos rūdos gabalėlių ten buvo randama dar tarpukariu. Iš išdegtos rūdos šio krašto žmonės gaminosi kardus ir juos vadino kardokais. Taip ir liko kaimo pavadinimas Kardokai.

Kaimas – vienkieminis. Prieškariu, apie 1935–1937 m., jame buvo 43 kiemai su 223 gyventojais. 2004 m. duomenimis, kaime buvo 19 sodybų (penkios iš jų jau negyvenamos) su 30 gyventojų.

Rytinis kaimo pakraštys buvo vadinamas Apatkomiu, vakarinis – Vikšryne.

Ant Jaunelio Girdzijevskio lauko, prie kelio, seniau stovėjo karčiama. Dokumentuose ši žemė buvo vadinama Karčiamine, bet žmonės taip nevadino. Ir karčiamos jau niekas neatmena, tik žino pasakojimų apie ją.

Šalia Kardokų yra Pakardokio kaimas. Ten, prie miško, prie Plynaitės, būdavo graži aikštelė, kurioje jaunimas rengdavo gegužines. Jose dalyvaudavo ir kardokiečiai. Vėliau Kardokų jaunimas rinkdavosi prie Vinco Maliejaus sodybos – ten buvo graži pievelė, augo dideli klevai. Švenčių dienomis jaunimas eidavo pas draugus, o senesnieji – pas kaimynus.

Rytiniame kaimo pakraštyje, prie miško, yra, manoma, senosios kaimo kapinaitės. Tai kalnelis. XVIII a. pradžioje kaimas priklausė Zapyškio parapijai, o iki Zapyškio toli – šešiolika kilometrų. Todėl žmonės artimuosius laidojo savo kaime. Paskutinės ten karo metais buvo palaidotos dvi mergytės. Kapinaitėse stovi koplytėlė, joje buvo dvi šventųjų statulėlės (tarybiniais metais, kad nedingtų, jos buvo išvežtos į Kapsuko (Marijampolės) muziejų) ir kryžius. Kapinaitės nebuvo aptvertos. Laidojama kelio kryptimi.

Kaime buvo septyni kryžiai. Šeši maži, prikalti prie medžių, ir vienas didelis kryžius prie kelio į Pakardokį. Jį pastatė Pakardokio gyventojas Konstantinas Ardzijauskas. Kryžius vadino Konstantinais, taip pat vadino ir didįjį kryžių – Konstantinu. Kryžius vadindavo, gyventojų, prie kurių sodybų juos arčiau pastatydavo, vardais, pavyzdžiui: Maikų, Maliejų. Kryžius žmonės lankydavo per kryžiaunas dienas (pirmadienį, antradienį, trečiadienį prieš Šeštines). Vyrai, jaunimas, vaikai rytą, kol išvirs pusryčiai, eidavo prie kryžių giedodami Visų Šventųjų litaniją, giesmes. Kryžius puošdavo gėlėmis, spalvotais kaspinais.

Pro Kardokų kaimą teka Višakis. Jis skiria Kardokus nuo Pakardokio. Šiaučiaus upelis Kardokus skiria nuo Vandenių kaimo. Žemės ribos buvo žymimos kapčiais.

Kardokų kaimo susirinkimai, arba vyrijos, būdavo šaukiami ten, kur didesnė stuba.

 

Sodyba

Sodybą vadindavo namais. Mūsų namai buvo vidury mūsų žemės, toliau nuo kelio, ant kalniuko. Stuba stovėjo šonu į kelią, netoli jos buvo malkinė, už jos – kluonas, kurį vadindavo ir klojimu. Iš šiaurės rytų pusės – tvartas. Prie jo nuo seno buvo daržinė, o prie jos buvo pristatyta pašiūrė įvairiems ūkio padargams susidėti. Kiemas nuo stubos į pievas buvo atviras, kad nuo durų galėtum matyti gyvulius. Mes klėties neturėjom, bet kitų gyventojų klėtys būdavo statomos arčiausiai stubos, stovėdavo kampu į ją. Kai kuriuose ūkiuose prie kluono būdavo peludės, į jas būdavo sukasami pelai, akselis.

Mažuose kluonuose būdavo tik grendymas ir viena šalinė, didesniuose – dvi, o dideliuose, kur buvo dvejos durys, – du grendymai ir trys šalinės. Mūsų kluone buvo grendymas ir dvi šalinės. Ant balkių būdavo kartys, ant kurių dėdavo įvairius javus, šieną. Mūsų kluone buvo dvejos suveriamos durys. Per vienas į klojimą įvažiuodavo, per kitas išvažiuodavo. Iš kiemo pusės šalia didžiųjų durų buvo mažos durelės, skirtos nuolat vaikščioti. Kluone, kai paaugom, kol jis būdavo tuščias, rengdavom rabaksus – šokius. Kituose kaimuose, kuriuose buvo dideli kluonai, būdavo rengiami ir vaidinimai (tarybiniais metais rodomi filmai). Vasaromis kluone miegodavo visos šeimos, nes stuboje buvo karšta. Vyrai miegodavo ant šieno.

Didesni ūkininkai turėjo klėtis. Jose buvo laikomi ir grūdai, ir drabužiai. Pirmame aukšte buvo merginų kuparai (kupartai), skrynios, lovos, kuriose jos miegodavo net ir žiemą. Vakare atsineša į stubą dvikartę, ją pasišildo, o nuėjusios gulti pirmiausia ja užsikloja, o paskui patalais. Klėtyje buvo laikomi tuo metu nenešiojami drabužiai, verpalai, mėsa. Antrame aukšte būdavo javų aruodai, vyrams ūkininkaujant reikalingi daiktai. Tiek pirmame, tiek antrame aukšte klėties langeliai buvo maži, „užštanguoti“. Klėtys būdavo su prieklėčiais. Jie būdavo papuošti įvairiais pjaustiniais ir drožiniais prie stogo. Jei prieklėtis buvo ne visai atviras, tai tvorelė irgi buvo išdrožinėta tuo pačiu ornamentu. Klėties raktus dažniausiai turėdavo šeimininkė. Per vestuves jauniesiems patalas būdavo klojamas klėtyje. Ten juos prikeldavo muzikantai ir vestuvininkai.

Mūsų tvartas galu stovėjo kairėje stubos pusėje. Arklys tvarte turėjo savo vietą, o karvių tvarte buvo gardas paršiukams, kitas gardas – avims. Didelėms kiaulėms, penimėms, prie tvarto buvo pastatytas kiaulininkas. Vištoms buvo padarytos pusiau uždaros laktos palubėj karvių tvarte. Vištos įeidavo per tvarto langelį, liepteliu nueidavo į laktas, gūžtas. Vasarą prie kiaulių tvarto užtverdavo žardį ir į jį paleisdavo kiaules, o visai neturtingi žmonės kiaules rišdavo.

Pirties mūsų kaime nebuvo. Ne tik mūsų – ir aplinkiniuose. Mūsų krašte pirtyse tik linus mindavo.

Rūsys buvo įrengtas virtuvėje, po grindimis. Kai dar gyvenome dūminėje stuboje, rūsys buvo stuboje, ant jo stovėjo lova. Vadindavom jį grube. Mūsų grubė buvo didelė. Visą žiemą iš jos valgydavome bulves, joje buvo laikomi ir burokai, morkos, jurginai; mama laikydavo ir kitų gėlių kelmus. Grubė buvo įrengta paprastai – iškasta duobė, gal koks grindų balkis tankiau padėtas.

Kieme buvo šulinys. Tie, kas laikė daugiau gyvulių, prie jo įrengdavo gyvuliams girdyti skirtus lovius. Šulinio rentinys buvo medinis, jo gylis – apie penkis metrus. Vandenį iš šulinio semdavome svirtimi. Jo dugnas buvo smėlėtas, stogelis – medinis. Tėvai vaikams prie šulinio neleisdavo žaisti, persisvėrus per kraštą į jį žiūrėti, ant rentinio sėstis, į jį spjaudyti. Pasakojama, kad per Kūčias vanduo šulinyje virsta vynu.

Gyvenamasis namas vadinamas stuba. Mūsų šeimos buvo tik stuba, nes ji buvo tik vieno galo. Ji stovėjo galu į pietus. Seniau, kol mūsų stuba buvo dūminė, priemenėje-virtuvėje buvo tik sienojo išpjova, langų nebuvo. Vėliau stuboje buvo keturi langai – du į kiemo pusę, vienas į kelią ir galinis. Buvo vienos durys, užsklendžiamos sklende, stuba buvo dengta šiaudais. Dar vėliau, kai ta pati stuba buvo perstatyta kitame kaime, langai liko tie patys, gal kiek padidinti. Priemenė-virtuvė buvo pertverta. Iš jos pasidarė virtuvė ir kita pusė – mažas kambarėlis (stubeliukė) ir priemenutė, į kurią atsidarė ketverios durys. Buvo išpjautos antros durys į virtuvę, stogas buvo dvišalis, apdengtas skiedromis. Langai buvo su langinėmis, jie ir durys buvo dažyti.

Didesniuose ūkiuose buvo statomos didelės, dviem galais stubos. Taip ir sakydavo: ne stuba, o stubos. Stubose buvo dvejos durys – vienos iš kiemo vedė į virtuvę, antros iš kitos pusės – į priemenę. Iš jos ėjo ketverios durys: į stubą (gyvenamąjį kambarį), į virtuvę, vadinamą kuknia, ir į stubelę – į antrąjį, svečiams skirtą stubos galą, kuris visada būdavo švarus, tvarkingas, jame buvo gražiai paklotos lovos, sudėta dukterų skrynios, kraičiai. Stubelė dažniausiai būdavo neapšildoma. Per visą stubą iki krosnies (pečiaus) buvo atitveriama stubeliukė. Į ją įeina krosnies šonas, zelikas – visas užpečkis. Stubeliukė būdavo senų tėvų kambarėlis, ten būdavo auginami ir vaikai.

Namo pastogė buvo vadinama taukštu. Ant taukšto lipdavom kopėčiomis, kurias atsinešdavome į priemenutę. Kitų buvo padaryti laiptai. Pastogė būdavo užpilta spaliais, pamėtyta lentų, kad spaliai nesiveltų prie kojų. Po sparais buvo parištos kartys, ant kurių buvo sudėta nenaudojama patalynė, nenešiojami drabužiai, ten kartais laikydavo mėsą.

Pas mus buvo du kiemai: kiemas ir kiemelis. Kiemelį šeštadienį nušluodavom. Kiemas buvo aptvertas pinučiais ir štakietais. Darželis, kiemelis buvo aptvertas štakietais, o varykla į pievas – gulsčia karčių tvora. Mūsų kieme buvo dveji vartai: vieni į kelią, paprasti, atkeliami, antri – į pievas, į ganyklas. Buvo dveji maži varteliai: vieni į pievas, antri – į kiemelį iš kiemo. Dar vieni, treti, – iš kiemelio į kelią pro virtuvę ir dar vieni iš kiemelio į kaimą, į taką, kuris ėjo pro mūsų namus.

Mūsų krašte gyvuoja paprotys svečius palydėti ne iki vartų, o išleisti pro duris. Tik labai gerbiamus, mylimus svečius palydėdavo ne tik iki vartų, bet ir toliau.

Daug kur per pievas eidavo takai, nes keliai darydavo didelius lankus, todėl pėstieji dažniausiai vaikščiodavo takais. Pievose būdavo aptvarų, todėl prie tvoros, kertančios taką, būdavo lipynės.

Sode augo serbentai, agrastai, obelys, kriaušės, slyvos. Jis buvo šiaurinėje pusėje, nes ten buvo geresnė, žemesnė žemė. Kitoje kiemo pusėje broliai pasodino berželius, kiekvienas globojo savo medelius. Netoli stubos dar augo du ąžuoliukai ir uosiukas. Visų mylimiausi buvo berželiai gal dėl to, kad jie buvo pietų pusėje, patys šviesūs, keldavo nuotaiką, karštą dieną slėpė nuo saulės.

Sakydavo, kad jei medis girgžda – dūšios kankinasi, reikia melstis už mirusius.

Sode pavasariais kurdavo laužus, kad nesušaltų vaismedžiai. Juos kirsti buvo nusikaltimas. Niekas nekirsdavo ir sodybos medžių, tik tuos, kurie patys nudžiūdavo.

Pievose būdavo iškasamas tvenkinys (prūdas). Pagrindinė jo paskirtis – girdyti gyvulius. Jei būdavo mažas žlugtas, o prūde netrūkdavo vandens, jame plaudavo skalbinius. Jei būdavo daugiau skalbinių, juos plauti nešdavo į Višakį. Ir mes, vaikai, kol buvom maži, jame maudėmės, o kai paaugome, bėgdavome į Višakį.

Daržas buvo netoli tvenkinio, kad lengviau būtų palaistyti daržoves. Jam buvo parenkama geresnė žemė. Jis buvo neaptvertas. Daržoves sodindavo į lysves, tarp jų buvo tarplysviai. Morkas sėjant toje pačioje lysvėje būdavo sodinami ir svogūnai. Jei daržas toje pačioje vietoje būdavo kelerius metus iš eilės, buvo stengiamasi keisti daržovių augimo vietą.

Svarbiausia daržovė buvo kopūstai, nes jų daug suvalgydavo. Jų sodindavo po tris ar keturias kapas, užraugdavo didžiules statines ir visus suvalgydavo. Antri pagal reikalingumą buvo burokai. Jų irgi daug sodindavo ir sunaudodavo: išvirdavo kašę burokų, juos nulupdavo ir supildavo į barštinę trijų ar keturių kibirų statinaitę – užraugdavo rūgštį. Iš raugintų burokų darydavo šalbarščius, dažalą, virdavo barščius, todėl daug jų reikėdavo.

Pagrindinis prieskonis – svogūnas. Reikalinga buvo ir morka. Bulvių nesodindavo per kryžiaunas dienas – bus dryžos.

Kiekviena šeimininkė stengėsi pati užsiauginti sėklų. Rudenį atsirinkdavo dvi ar tris gražiausias kopūstų galvas, išsiraudavo, per žiemą laikydavo bulvių rūsyje. Pavasarį pasodnykus pasodindavo į atskirą plotelį, ten dar sodindavo ir burokų, ir morkų. Rudenį nusiimdavo sėklas. Pavasarį kopūstus, burokus sėdavo į rasodnyką, augindavo daigus – rasodą. Jei gerai sudygdavo, užtekdavo kelioms kaimynėms. Kaime niekas už rasodą atlyginimo nereikalaudavo. Vieną metą vienos geriau sudygdavo, kitą – kitos, taip viena kitai ir atsilygindavo.

Ankštines daržoves sodino pilnatyje – geriau nokdavo, bręsdavo. Ir agurkus tada sėjo. Svogūnų negalima sodinti, kada danguje yra Mėnulis, – bus žyduoliai. Juos geriausia sodinti per Stanislovą (gegužės 7 d.) arba apie jį. Nieko negalima sodinti, išvis žemės judinti per Morkų (balandžio 25 d.) – niekas neaugs. Kopūstus reikia apkaupti iki Joninių. Vaistažoles rinkti tik iki Joninių. Svogūnus reikia nurauti iki Baltramiejaus (rugpjūčio 23 d.). Višakio Rūdoje tada būna didžiausi atlaidai.

 

Gėlių darželis

Mūsų gėlių darželis buvo prie galinės ir tos namo sienos, pro kurios duris dažniausiai būdavo vaikščiojama, – po galiniu langu ir iš kiemo pusės. Mūsų ir aplinkiniuose kaimuose nebuvo sodybos be darželio, be gėlės. Darželis – mergaičių, dukterų gyvenimas, jų valdos ir pasididžiavimas. Juo rūpinosi merginos, bet jei šeimoje jų nebuvo – namų šeimininkė.

Pagrindinė gėlė – rūta, be jos nebuvo darželio. Augo jurginai, karkliukai, avižės, prancūzai, čysčiukai, rudosios lelijos, lelijos (narcizai), garnasnapiai, levukai, burnotai, saulutės, razetos, uzarėliai, našlutės, ramunės, astrai, gvazdikai, rakteliai, cibuliukai, karieliukai, žirniukai, medetkos, kvepiantys žirneliai, jazminas, radastos, diemedis, tulpės, piliarožės, žieminiai geltonieji jurginai, mėgelkos, stikliukai, katiliukai, bitutės, Marijos ašaros. Labiausiai buvo vertinami bijūnai, paskui – tulpės, o rūta – labai gerbiama, šventa. Be rūtų neapsieidavo nė vienos vestuvės.

Gėles sodindavome į lysvutes, kurios buvo apkaltos medinėmis juostelėmis, lentutėmis. Jurginus sodindavo per Jurgines. Gėlių darželį, kaip ir stubą, tvarkydavome šeštadienį. O laistydavom kiekvieną vakarą. Pasidžiaugti, pasigėrėti darželiu, ypač jei ateidavo draugės, eidavome sekmadienį.

Aukštaūges gėles, ypač jurginus, sodindavom patvoriais, palangėse – piliarožes, o lysvelėse būdavo žemaūgės. Sodindavo per jaunatį. Sakydavo, kad gerai auga vogtos gėlės.

Kai vaikams suskausdavo pilvą, sutrindavo rūtų ir duodavo valgyti. Nuo įvairių ligų virdavo medetkų arbatą. Medetkų nuoviru ir pačiomis medetkomis gydydavo ir gyvulius. Rakteliai, uzarėliai, pelargonijos gydo nuo kosulio, jų lapai dedami ant žaizdų.

Per Žolinę parsineštą pašventintų gėlių puokštę užkišdavom už balkio. Sudžiūvusios jos būdavo naudojamos įvairiems reikalams: mirus šeimos nariui įdėdavo į karstą, jomis rūkydavo pirmą kartą į pievas išgenamus gyvulius, taip pat namus per audrą, susirgusius, šokančius iš miegų ar ko išsigandusius vaikus ir suaugusiuosius.

Seniau kapus puošdavo ilgais gėlių vainikais. Apvyniodavo kapą keliomis eilėmis. Tokius ilgus vainikus pindavo mirus jaunam žmogui ar vaikui, lydint į kapines tą vainiką išskleidusios apie karstą nešdavo merginos. Vasarą vainikus pindavo iš ąžuolų lapų, o žiemą – iš miške augančių vienučių ar obellapių.

 

Parengė Juozas Šorys

satenai.lt